Man didelė garbė šį vakarą kreiptis į jus.

Visą gyvenimą stengiausi suprasti pasaulį, ​​kuriame​​ gimiau, ir galiu ​​kukliai​​ teigti, kad man tai pavyko. Gana anksti suvokiau, kad mūsų supratimas iš prigimties netobulas.

Taip yra todėl, kad visi esame šio pasaulio dalis. Esame ir dalyviai, ir stebėtojai. Kaip dalyviai, bandome keisti pasaulį savo naudai. Kaip stebėtojai, bandome suprasti tikrovę tokią, kokia ji yra. Šie du tikslai vienas kitam trukdo.

Šis trukdymas ne visas tikrovės sritis veikia vienodai. Pavyzdžiui, gamtos mokslininkai, tokie kaip astronomai, gali priartėti prie tobulo supratimo, nes turi objektyvių kriterijų, tokių kaip žvaigždžių judėjimas, pagal kuriuos gali spręsti, ar jų prognozės teisingos.

Socialinių mokslų specialistams nėra taip paprasta. Žmonių elgesys jau atspindi jų netobulą supratimą. Todėl socialiniams mokslininkams jis nėra toks patikimas kriterijus, kaip astronomams žvaigždžių judėjimas.

Kaip suprasti dabartinę padėtį? Turime rasti būdą atskirti tai, kas svarbu, nuo to, kas mažiau svarbu.

Pradėsiu nuo drąsaus teiginio. Kol dvi valdymo sistemos kovoja dėl pasaulinio dominavimo, mūsų civilizacijai gresia žlugimas dėl nenumaldomai progresuojančios klimato kaitos. Tai labai lakoniškas teiginys, bet manau, kad jis tiksliai apibendrina dabartinę padėtį.

Mano teiginys susieja klimato kaitą, kuri daugiausia priklauso gamtos mokslams, su valdymo sistemomis, kurios yra socialinė sąvoka. Pirmiausia aptarsiu klimato kaitą, o vėliau – valdymo sistemas.

Mane visada žavėjo Grenlandijos ledo sluoksnis, kurio gylis siekia kelis kilometrus ir kuris susidarė per tūkstančius metų.

2022 m. liepos mėn. Grenlandijoje įvyko ekstremalus meteorologinis reiškinys. Buvo taip šilta, kad mokslininkai ten galėjo žaisti tinklinį vilkėdami marškinėlius trumpomis rankovėmis ir šortus.

Tai pamatęs, išsiunčiau į Grenlandiją fotografų komandą surinkti vaizdinių įrodymų. Jie dalyvavo rugsėjo mėn. įvykus antram tokiam reiškiniui ir jį tiesiogiai užfiksavo.

Ištirpus Grenlandijos ledo sluoksniui vandenynų lygis pakiltų septyniais metrais. Tai kelia grėsmę mūsų civilizacijos išlikimui. Nenorėjau susitaikyti su tokiu likimu, todėl bandžiau išsiaiškinti, ar galima ką nors padaryti, kad to išvengtume. Mane nukreipė pas serą Davidą Kingą, klimato mokslininką, kuris buvo ankstesnių britų vyriausybių vyriausiasis mokslinis patarėjas. Jis sukūrė teoriją, kuriai plačiai pritaria klimato mokslininkai. Ji teigia, kad pasaulinė klimato sistema anksčiau buvo stabili, tačiau žmogaus įsikišimas ją sutrikdė. Anksčiau poliarinis ratas buvo atskirtas nuo likusio pasaulio vėjais, kurie pūtė nuspėjama kryptimi, ratu, prieš laikrodžio rodyklę, tačiau žmogaus sukelti klimato pokyčiai šią izoliaciją pažeidė.

Ratu pučiantis vėjas anksčiau sulaikydavo šaltą orą poliarinio rato viduje, o šiltą – išorėje. Dabar šaltas oras iš Arkties ištrūksta, o jį pakeičia iš pietų atpučiamas šiltas oras.

Tai, be kita ko, paaiškina per praėjusias Kalėdas Jungtines Amerikos Valstijas užklupusį arktinį proveržį ir neseniai Teksasą užklupusią šalčio bangą.

Anksčiau Arkties vandenyną dengė vientisas sniego ir ledo sluoksnis, kuris atspindėjo saulę (vadinamasis albedo efektas). Tačiau dėl kylančios temperatūros ledas tirpsta, o Grenlandijos ledo sluoksnis nebėra toks vientisas; jį dengia suodžiai, nusėdę dėl praėjusių metų miškų gaisrų Amerikos Vakarų pakrantėje, laivybos Arktyje ir kitų priežasčių.

Seras Davidas Kingas turi planą, kaip atkurti klimato sistemą.

Jis nori atkurti albedo efektą sukurdamas baltus debesis aukštai virš Žemės. Tinkamai užtikrinus mokslines garantijas ir konsultuojantis su vietos čiabuvių bendruomenėmis, šis projektas galėtų padėti atkurti Arkties klimato sistemą, kuri daro įtaką visai pasaulio klimato sistemai.

Žinia aiški: žmogaus kišimasis sugriovė iki tol buvusią stabilią sistemą, o norint ją atkurti, reikės žmogaus išradingumo – tiek vietinio, tiek tarptautinio.

Šiuo metu praktiškai visos kovos su klimato kaita pastangos sutelktos į klimato kaitos švelninimą ir prisitaikymą prie jos. Jos yra būtinos, bet nepakankamos.

Klimato sistema pažeista ir ją reikia taisyti. Tai pagrindinė žinia, kurią norėčiau perduoti šį vakarą.

Ši žinia yra ypač svarbi, nes esame pavojingai arti to, kad pažeistume 2015 m. Paryžiaus susitarime nustatytą 1,5 laipsnio ribą. Jau dabar esame pasiekę 1,2 laipsnio, o jei ir toliau laikysimės dabartinės krypties, maždaug 2070 m. visuotinis atšilimas pasieks daugiau kaip 2,5 laipsnio.

Tai privestų mus prie kelių lūžio taškų peržengimo, pavyzdžiui, Arkties daugiamečio įšalo sluoksnio tirpimo.

Jei tai įvyktų, pinigų suma, reikalinga klimato sistemai stabilizuoti arba atkurti, padidėtų eksponentiškai. Tai suvokiama nepakankamai aiškiai.

Spartėjanti klimato kaita taip pat sukels didelio masto migraciją, kuriai pasaulis nėra tinkamai pasirengęs. Jei nepakeisime klimato kaitos problemų sprendimo būdo, mūsų civilizaciją iš esmės sužlugdys kylanti temperatūra, dėl kurios didelėje pasaulio dalyje praktiškai taps nebeįmanoma gyventi.

Turime perorientuoti savo tarptautines finansų institucijas, ypač Pasaulio banką, kad jos sutelktų dėmesį į klimato kaitą. Vakar atsistatydino Pasaulio banko prezidentas Davidas Malpassas, kuris neigia klimato kaitą.

Kadangi vaizdai gali būti paveikesni už žodžius, parodysiu trumpą vaizdo įrašą apie Grenlandijos ledo sluoksnio tirpimą su sero Davido Kingo komentaru. 

Dabar norėčiau pereiti prie geopolitikos. Dėl pasaulinio dominavimo kovoja dvi valdymo sistemos. Kalbu apie atviras ir uždaras visuomenes.

Skirtumą tarp jų apibrėžiau kuo paprasčiau: atviroje visuomenėje valstybės vaidmuo yra ginti individo laisvę, o uždaroje visuomenėje individo vaidmuo yra tarnauti valstybės interesams.

Man, kaip Atviros visuomenės fondo įkūrėjui, atviros visuomenės yra artimesnės širdžiai, ir manau, kad jos morališkai pranašesnės už uždaras.

Kai kalbame apie moralinį pranašumą, susiduriame su sunkumais: abi sistemos laiko save pranašesnėmis. Todėl atviros visuomenės turi išsiskirti iš tikrųjų gindamos asmens laisvę. Tai neabejotinai pritrauktų uždarose visuomenėse gyvenančius žmones.

Žinoma, represyvios valstybės vis tiek gali nugalėti, nes jos gali priversti savo piliečius joms tarnauti.

Tiesa ta, kad abi sistemos turi savo stipriųjų ir silpnųjų pusių. Geriau jas suprasdami galime geriau suprasti pasaulį.

Išskyriau atviras ir uždaras visuomenes. Tačiau yra daug šalių, kurios pasistengė nesusieti savęs su viena ar kita puse.

Indija yra įdomus atvejis. Tai demokratinė valstybė, tačiau jos vadovas Narendra Modis nėra demokratas. Smurto prieš musulmonus kurstymas buvo svarbus jo spartaus iškilimo veiksnys.

Modis palaiko glaudžius ryšius tiek su atviromis, tiek su uždaromis visuomenėmis. Indija yra Ketverto (kuriam taip pat priklauso Australija, JAV ir Japonija) narė, tačiau ji perka daug rusiškos naftos su didele nuolaida ir iš to daug uždirba.

Erdogano Turkija yra galbūt dar įdomesnė. Jis aktyviai bendradarbiauja su abiem Ukrainos karo pusėmis ir įsitvirtino kaip neutralus tarpininkas tarp jų.

Erdoganas turi daug bendro su Modžiu. Tačiau Modis dar visai neseniai valdžios balne sėdėjo labai tvirtai, o Erdoganas blogai valdė Turkijos ekonomiką ir gegužės mėnesį jo laukia rinkimai. Dabar visos jo pastangos sutelktos į pergalę rinkimuose.

Jis suartėjo su Putinu, kuris Turkiją pavers rusiškos naftos paskirstymo centru, o tai jam suteiks pinigų, kurių reikia rinkimams. Jis taip pat tapo autokratiškesnis savo šalyje. Jis bando įkalinti savo įtakingiausią oponentą, Stambulo merą, ir uždrausti kurdų partijai dalyvauti rinkimuose.

Tačiau jis negalės pažeisti tradicijos, pagal kurią politinėms partijoms leidžiama prižiūrėti balsų skaičiavimą.

Tai apsunkina galimybę suklastoti rezultatus.
Šio mėnesio pradžioje Turkiją sukrėtęs 7,8 balo žemės drebėjimas yra tragedija. Daugelyje nukentėjusių vietovių šokas virsta pykčiu dėl vyriausybės lėto reagavimo ir noro kontroliuoti visas pagalbos pastangas. Tai nebuvo vien tik gamtinė nelaimė, Turkijos nerūpestinga statybų praktika ir Erdogano į statybas orientuotas augimo modelis viską dar labiau pablogino. Geriausias būdas spręsti šias problemas – surengti rinkimus.

Modis ir verslo magnatas Adanis yra artimi sąjungininkai – jų likimai susipynę. „Adani Enterprises“ bandė pritraukti lėšų akcijų rinkoje, tačiau jam nepavyko. Adanis apkaltintas manipuliavimu akcijomis ir jo akcijos sugriuvo kaip kortų namelis. Modis šia tema tyli, tačiau jam teks atsakyti į užsienio investuotojų ir parlamento klausimus.

Tai gerokai susilpnins Modžio gniaužtus Indijos federalinėje vyriausybėje ir atvers duris labai reikalingoms institucinėms reformoms.

Galbūt esu naivus, bet tikiuosi demokratinio atgimimo Indijoje.

Yra daug kitų regioninių galių, galinčių daryti įtaką istorijos eigai. Iš jų išsiskiria Brazilija. Praėjusių metų pabaigoje Lulos išrinkimas buvo lemiamas. Sausio 8 d. buvo bandyta įvykdyti perversmą, panašų į 2021 m. sausio 6 d. Jungtinėse Amerikos Valstijose. Lula meistriškai susidorojo su juo ir įtvirtino savo, kaip prezidento, autoritetą.

Brazilija yra atviros ir uždaros visuomenių konflikto priešakyje. Ji taip pat yra kovos su klimato kaita priešakyje. Lula turi apsaugoti atogrąžų miškus, skatinti socialinį teisingumą ir kartu  atgaivinti ekonomikos augimą.

Jam prireiks stiprios tarptautinės paramos, nes, jei jam nepavyks, nebus jokio kelio pasiekti neutralų poveikį klimatui. 

Dabartinė padėtis turi panašumų su Šaltojo karo metais, tačiau skirtumai yra daug didesni. Ukrainoje vyksta tikras karas ir tai viską pakeitė.

Iki spalio mėnesio Ukraina buvo laiminti pusė mūšio lauke. Tada Rusija, padedama Irano, plačiu mastu panaudojo bepiločius orlaivius.

Jų tikslas buvo atimti iš civilių gyventojų elektrą, šilumą ir vandenį bei pakirsti jų moralę. Dėl to Ukraina atsidūrė gynybinėje padėtyje.                               

Reguliarioji Rusijos kariuomenė atsidūrė beviltiškoje padėtyje. Jai blogai vadovaujama, ji blogai aprūpinta ir demoralizuota. Putinas tai pripažino ir ėmėsi desperatiško žaidimo. Jis kreipėsi į Jevgenijų Prigožiną, kuriam priklauso samdinių armija, vadinama „Wagner“ grupe, ir kuris trokšta įrodyti, kad gali dirbti geriau nei reguliarioji kariuomenė. Prigožinas turi kriminalinę praeitį ir žino, kaip elgtis su nusikaltėliais. Putinas leido jam verbuoti kalinius iš kalėjimų. Tai pažeidžia Rusijos įstatymus, bet Putinas nesilaiko jokių įstatymų.

Šis lošimas pasiteisino. Padedama kalinių, „Wagner“ grupė pradėjo užkariauti teritoriją. Ukrainos kariuomenė sulėtino juos, bet kasdien prarasdavo daugiau kaip šimtą apmokytų karių, o to ji negalėjo sau leisti. Ukrainai teko priimti strateginį pasirinkimą: arba aukotis ir sulaikyti „Wagner“ grupę, arba padovanoti Rusijai propagandinę pergalę, bet išsaugoti savo ribotus išteklius kontrpuolimui.

Gruodžio 22 d. Ukrainos prezidentas Zelenskis išskrido į Vašingtoną aptarti padėties su prezidentu Baidenu

Jie sutarė, kad vienintelis būdas užbaigti karą – jį laimėti.

Tačiau Baidenas perspėjo Zelenskį, kad jo pasirengimas veikti yra ribotas. Trečiojo pasaulinio karo reikia vengti bet kokia kaina, o Europos parama Ukrainai turi būti tausojama.

Baideno administracija aprūpina Ukrainą visa ginkluote (oro gynyba, tankais ir daugybe šaudmenų), kuri reikalinga Rusijos puolimui įveikti ir atgrasyti nuo kitų puolimų. Tačiau dėl respublikonų vadovaujamų Atstovų Rūmų pasipriešinimo mažai tikėtina, kad JAV skirs dar vieną didelį dviejų partijų finansavimo paketą. Zelenskis pradėjo diplomatinį puolimą Europos šalyse, ragindamas jas greičiau pristatyti daugiau tankų. Jis taip pat paprašė naikintuvų ir Europos šalys sutiko pradėti mokyti Ukrainos pilotus skraidyti moderniausiais lėktuvais.

Putinas nurodė Prigožinui pasiekti pergalę iki Rusijos invazijos į Ukrainą metinių vasario 24-ąją. Jis bando apsupti ukrainiečių gynėjus Bachmuto mieste, kur turi karių persvarą. Gali būti, kad jam tai pavyks, tačiau manau, kad tai mažai tikėtina, nes Ukrainos kariuomenė stipriai priešinasi, o kai Ukraina galės panaudoti jai pažadėtus ginklus, situacija pasikeis.

Tačiau Moldovos prezidentė Maja Sandu perspėjo, kad Putinas planuoja valstybinį perversmą prieš Moldovą. Šis grasinimas gali būti įvykdytas iki metinių.

. Vasario 11 d. Prigožinas davė interviu laikraščiui „The Guardian“, kuriame pripažino, kad jam nepavyks sučiupti ukrainiečių Bachmuto gynėjų. „Yra daug kelių išeiti ir mažiau kelių įeiti“, – sakė jis. Kalbėdamas apie Donbaso okupaciją, jis turėjo omenyje dvejų-trejų metų laikotarpį.

Tai suteiktų Ukrainai galimybę vėliau šį pavasarį surengti kontrpuolimą, kuris galėtų nulemti Rusijos invazijos į Ukrainą likimą.

Buvusios Sovietų Sąjungos šalys nekantrauja sulaukti rusų pralaimėjimo Ukrainoje, nes nori įtvirtinti savo nepriklausomybę. Tai reiškia, kad Ukrainos pergalė reikštų Rusijos imperijos žlugimą. Rusija nebekeltų grėsmės Europai ir pasauliui.

Tai būtų didelis pokytis į gerąją pusę. Tai atneštų didžiulį palengvėjimą atviroms visuomenėms ir sukeltų milžiniškų problemų uždaroms visuomenėms.

Kalbant apie Kiniją, Si Dzinpingas būtų akivaizdus pralaimėtojas. Jam pakenktų glaudūs ryšiai su Putinu. Tačiau Kinijoje galbūt jau vyksta revoliucija.

Daugelis Si Dzinpingo problemų kyla dėl jo paties kaltės. Jis pradėjo netinkamai valdyti ekonomiką nuo pat savo valdymo pradžios, kai ėmė stengtis panaikinti Deng Siaopingo reformų pasiekimus.

Didžiausia Si klaida buvo nulinė COVID-19 politika. Dėl jos gyventojai patyrė didžiulių sunkumų ir atsidūrė ant atviro sukilimo slenksčio. Tada, reaguodamas į gyventojų spaudimą,
Si staiga atsisakė šios politikos, nepateikdamas nieko kito vietoje jos. Rezultatas buvo katastrofiškas.

Tinkamai nepasiskiepijus, infekcijos plinta žaibiškai. Ligoninės ir morgai buvo perpildyti ir per labai trumpą laiką mirė daugybė žmonių, daugiausia senyvo amžiaus. Režimas nustojo teikti informaciją, tačiau žmonės galėjo matyti, kas vyksta, kai pradėjo mirti jų giminaičiai ir draugai.

Pirmoji, miesto infekcijų banga, pasiekė piką sausio mėnesį; antroji, užmiesčio banga, aukščiausiame taške yra šiomis dienomis, tačiau prireiks dar maždaug mėnesio, kad sveikatos sistema pradėtų normaliai funkcionuoti. 

Chaotiškas Si Dzinpingo nulinės COVID-19 politikos nutraukimas sukrėtė Kinijos žmonių pasitikėjimą Si vadovaujama Komunistų partija. Dabartinė padėtis atitinka visas režimo pakeitimo arba revoliucijos prielaidas. Tačiau tai tik neskaidraus proceso, kurio padariniai bus jaučiami ilgesnį laiką, pradžia.

Tikėtina, kad artimiausiu metu Si išliks valdžioje, nes jis tvirtai kontroliuoja visas represines priemones. Tačiau esu įsitikinęs, kad Si neliks valdžioje iki gyvos galvos, o jam būnant valdžioje Kinija netaps dominuojančia karine ir politine jėga, kurios Si siekia.

Si laimei, jam asmeniškai iš užsienio negresia jokia grėsmė, nes Baidenas nėra suinteresuotas pakeisti režimą Kinijoje. Jis tik nori atkurti status quo Taivane.

Dėl savo silpnos padėties šalyje Si teigiamai reagavo į Baideno pasiūlymą Balyje atvėsinti įkaitusią atmosferą tarp Jungtinių Amerikos Valstijų ir Kinijos. Tačiau Kinijos stebėjimo baliono, skriejančio per visą JAV teritoriją, aptikimas sugadino santykius ir padėtis tik blogėja. Nuo to laiko aptikta daug kitų skraidančių objektų. Atlikus preliminarų liekanų tyrimą paaiškėjo, kad jis buvo skirtas šnipinėti karinius objektus, o ne meteorologinėms reikmėms.                             

Bet kuriuo atveju Si Dzinpingo perėjimas prie bendradarbiavimo būtų buvęs tik laikinas ir taktinis. Jis nebūtų toks, koks yra, jei galėtų taip lengvai atsisakyti savo giliai įsišaknijusių įsitikinimų.

Tiesą sakant, Kinijoje vyksta istorinis procesas, kurio reikšmė nėra plačiai vertinama. 

Kad geopolitinis paveikslas būtų išsamus, taip pat turiu aptarti, kaip demokratija veikia Jungtinėse Amerikos Valstijose. Akivaizdu, kad ne itin gerai. Kai 2016 m. prezidentu tapo Donaldas Trampas, jis kėlė realią grėsmę mūsų demokratijai.

Trampas yra sutrikusi asmenybė, per daug pasitikinti savimi, o jo narcisizmas peraugo į ligą. Jis nejaučia jokio įsipareigojimo demokratijai; demokratija jam tik suteikia sceną, kurioje jis gali vaidinti. Būdamas prezidentu, jis buvo labiau suinteresuotas bendrauti su diktatoriais, o ne skleisti demokratinius principus. Trampas norėjo būti panašus į Putiną, kuris susikrovė turtus ir kartu visiškai kontroliavo savo šalį.

Trampas pritraukė daug neišsilavinusių baltųjų pasekėjų, tačiau didžiausi jo rėmėjai buvo labai turtingi žmonės – ir jis tikrai jiems padėjo.

Pirma, jis sumažino jų mokesčius. Antra, jis paskyrė į Aukščiausiąjį Teismą ideologus, kurie pritarė kraštutinei respublikonų darbotvarkės versijai.
Trečia, jis ėmė kontroliuoti Respublikonų partiją, grasindamas tiems, kurie neprisiekė jam ištikimybės, mesti iššūkį per pirminius rinkimus. Galiausiai jis skatino respublikonų kontroliuojamas valstijas įvesti skandalingas rinkėjų slopinimo priemones, kad užtikrintų, jog jo partija valdžioje išliks neribotą laiką. Įgyvendindamas šią programą, jis beveik buvo perrinktas 2020 m.

Tikiuosi, kad 2024 m. Trampas ir Floridos gubernatorius DeSantis susikaus dėl respublikonų kandidato posto.

Trampas virto apgailėtina figūra, nuolat sielvartaujančia dėl savo pralaimėjimo 2020 m. Dideli respublikonų rėmėjai masiškai jį palieka. DeSantis yra įžvalgus, negailestingas ir ambicingas. Tikėtina, kad jis bus respublikonų kandidatas.

Tai gali paskatinti Trampą, kurio narcisizmas virto liga, kandidatuoti kaip nepriklausomą kandidatą.

Tai lemtų demokratų pergalę ir priverstų Respublikonų partiją reformuotis. Bet galbūt esu šiek tiek šališkas.   

Baigdamas noriu pakartoti tai, ką sakiau pradžioje: kol atviros ir uždaros visuomenės kovoja dėl pasaulinio dominavimo, mūsų civilizacijai gresia žlugimas dėl nenumaldomai progresuojančios klimato kaitos. Manau, kad tai tiksliai apibendrina dabartinę padėtį.

Taip pat tikiu, kad atvira visuomenė yra pranašesnė už uždarą visuomenę, ir labai apgailestauju dėl žmonių, kuriems tenka gyventi represinių režimų sąlygomis, pavyzdžiui, Asado valdomoje Sirijoje, Baltarusijoje, Irane ir Mianmare.  

Ačiū.